NaujienosApie MusKlubasTikslai/ProjektaiStraipsniaiFoto/VideoForumasDIR shopGUEKontaktai
Mūsų draugai:
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis


Mes turime 6 svečius online

B.U. Santi Espace Spausdinti

B.U. abreviatūra, kuri šifruojasi, kaip byvshyj v upotreblenije, t.y. naudotas. Ši trumpa ataskaita apie B.U. Santi “Espace” kostiumą.

Štai jau beveik 3 metai kaip nardau su Santi Espace sausu kostiumu. Naudojau šį kostiumą įvairiose sąlygose, Raudonojoje jūroje, Baltijoje, Viduržemio jūroje na ir žinoma mūsų ežeruose. Mano Espace skaičiuoja daugiau kaip 200 panėrimų, taigi jau galima daryti šiokias tokias išvadas. Pabandysiu prabėgti esminius punktus, kaip ir pristatomajame straipsnyje.

Medžiaga:

Trilaminatas Nylon/Butylen/Poliester 350gr/sqm, - pilnai pasiteisino, niekur neįplyšo, neprakiuro. Medžiaga ir dabar kaip nauja, tikiuosi tokia ji ir liks dar keletą metų. Nardžiau ir nuskendusiuose laivuose, ir prie aštrių koralinių rifų – viskas OK. Aišku į kažkokias sunkiai prieinamas skyles ir kanalizacijos vamzdžius nelandžiojau - ko gero ten geriau būtų tarnavusi kordura, ar dar kokia vulkanizuota guma, bet mes juk kalbame apie nardymą ar ne ;) ?

Vožtuvai:

Si-tech- ko gero vis dar geriausias pasirinkimas – nei karto nepavedė. Apie vožtuvų padėtį rašiau jau anksčiau, todėl nesikartosiu, bet Espace jų padėtis tikrai puiki.

Užtrauktukas:

Priekyje - tarnauja puikiai. Jokiais būdais nekeisčiau į nugarinį variantą. Argumentai tie patys- patogumas apsirengti, nusirengti, bei judesių laisvumas. Pastaruoju metu užtrauktukas pradėjo šiek tiek “veltis”, bet manau dar metelius atlaikys.


 

Batai:

Flex Soles – pasiteisino 100 proc. šilta, patogu. Tačiau turiu keletą pastabų :

Velcro dirželiai prisiūti silpnokai. Vienas iš jų išplyšo su “mėsom” po kokio pusmečio, kitas vis dar laikosi.


 

Galėtų būti numatyta tvirtesnė apsauga ties keltimi. Mano kostiume toje vietoje plaukmenys pratrynė Flex soles beveik kiaurai. Artimiausiu metu reikės klijuoti lopus.


 

Manžetai:

Neopreninis kaklo manžetas- kokybiškas, patogus ir šiltas. Buvo keliose vietose įplyšęs, tačiau pavyko lengvai suremontuoti. Rankų manžetus jau pakeičiau kelis kartus. Bet čia viskas normalu, jie greitai besidėvinti kostiumo dalis - kaip ir stabdžių kaladėlės automobilyje. Ateina laikas ir reikia pakeisti. Tikrai nesigailiu, kad pasirinkau nuimamus žiedus. Tiek Maltoje, tiek Egipte, tiek Kroatijoje nardžiau su paprastom šlapiom pirštinėm, kur tie žiedai tik trukdytų.

Kišenės:

Labai patogios ir naudingos. Viskas pasiūta labai kokybiškai ir ergonomiškai. Pastabų nėra.

P- Valve:

Neįsivaizduoju, kaip anksčiau nardydavau be jo, tai būtinas kostiumo priedas. Santi specai įklijavo puikiai – jokių priekaištų.

Pakostiumis:

Pakostiumis BZ400 (Thinsulate)- super šiltas, per visą eksploatacijos laiką savybės nepasikeitė, greičiausiai dėl to, kad nebuvo rimtai sušlapęs.

Nardymui šiltose jūrose įsigijau BZ200 – temparatūrose nuo +12 iki +21 labai geras pasirinkimas, šiltesniame vandenyje neteko nardyti.

Siūlės:

Mano didžiam nustebimui visos vidinės kostiumo siūlės – kai naujos, neturiu jokių priekaištų. Žinoma po kiekvieno panėrimo aš kostiumą išverčiu ir išdžiovinu viduje susikaupusį kondensatą.


 

Reziume:

Espace – labai geras pasirinkimas. Pastaruoju metu girdėjau įvairių nusiskundimų dėl Santi produkcijos. Kalbama, kad kainos išaugo, o kokybė suprastėjo. Jei tai išties tiesa būtų labai gaila. Reikės viską pačiam patikrinti, kitas mano kostiumas irgi bus Santi :)

Iki pasimatymo po vandeniu

Andrius.

 
Kroatijos "wreck'ai" . Krnica Spausdinti

 Pirmas wreck’as kurį apžiūrėjome buvo “SS Lina”. “SS Lina” arba Lena kaip kai kas ją vadina,buvo pastatyta 1879 metais Škotijoje Andrew Leslie verfėje.

 

Ilgis 70 m

Plotis 9 m

Variklis- garo, Korpusas – plieninis, denis – medinis. Paskirtis- krovininis laivas.

“Lina” nuskendo 1912 m. užplaukusi ant uolų netoli Cres salos.Krovinys- medis.

Laivo priekis yra 25 m gylyje o galas, visada skendintis rūke, 55 metruose.

Prie “Linos” nėrėme trise Eglė, Robby ir aš. Startavome nedideliu laiveliu iš Plomin uosto, tik išplaukus pro vartus mus pasitiko galingas vėjas ir visai nemažos bangos. Iš karto pagalvojau, kad jei taip ir toliau tąsys tai iššokt iš laivo iššoksime bet kaip atgal įsirupūžinti su sunkiomis plieninėmis “sparkėmis” ? Juolab laivas ne visai pritaikytas nardymui ir kopėčiomis reikia palypėti apie 1,5 metro. Laimei užplaukus už Cres salos vėjo praktiškai nesijaučia - sala patikima užuovėja.

Planas:

Nusileisti per triumus iki laivo vairo 55 m ir tada jau deniu grįžti atgal į priekį 25 m. Deko – plaukiojant pagal sienelę.

Dugno laikas 35 min. Dujos 21/35. Vidutinis gylis 45 m. Deko dujos 50% Nitrox. Bendras panėrimo laikas 75- 80 min.

Rengiamės ir šokame į vandenį, matomumas puikus, bet nuo paviršiaus Linos nesimato. Dar kartą pasitikrinam įrangą ir žemyn, panėrus pirmuosius 5-6 metrus gelmėje ima ryškėti “Linos” siluetas. Pagal planą nusileidžiame laivo priekyje. Denio praktiškai nebelikę tik sijų tinklas, per to tinklo “akį” ir įlendame į triumą. Matomumas puikus apie 15 metrų. Vandens temperatūra +11. Bet kadangi mes su sausais kostiumais ir pripratę prie lietuviškų vandenų tai mums toks vandenukas- arbatėlė :)

Triume gražu, šviesu, nuo denio sijų krenta ilgi šešėliai- superinė vieta filmavimui. Plaukiame triumu, link laivo galo, užmetu akį į kompą , ką tik buvo 35 m o dabar jau 43 m, nors praplaukėme visai nedaug. Lina stovi labai stačiu kampu, o triume to visai nesijaučia. Nuo 47 m matomumas staigiai sumažėja iki 4-5 m , įplaukiame į rūką, kurį kelia dugninės srovės. Nusileidžiame prie laivo achterštevenio ir apžiūrime vairo plunksną, gylis 55 m, o matomumas dar prastesnis ir jau toks visai lietuviškas gal 3 metrai. Ilgiau ten nėra ką veikti, vėl kylame ant denio, čia visai netoli kažkada buvo šturvalas o dabar liko tik stovas… Palandžiojame po denio antstatus ir po truputį kylame į viršų – vėl yra ką filmuoti- denyje nardo tūkstančiai įvairiausių žuvų. Plaukiame į laivo priekį – mūsų suplanuotos 35 minutės eina į pabaigą. Dar kartą apžiūrime įspūdingą laivo forštevenį kylantį nuo dugno kokius 7-8 metrus ir keliaujame į 21 m kur turime persijungti į dekompresinį Nitrox’ą. Iškilinėdami praleidžiame dar 40 minučių – labai jau gražūs ir spalvingi skardžiai o ir matomumas tiesiog puikus.

Puikus panėrimas, nors anot vietinių čia tik “playground” suprask žaidimų aikštelė o rytoj laukia rimtesni laivai…

Rimtesnis laivas kuris mūsų laukė kitą dieną buvo Cesare Rossarol.

Cesare Rossarol – lengvasis italų eskadrinis minininkas pastatytas 1915 metais Genujoje. Kaip tiems laikams tai buvo ypač greitas ir modernus karinis laivas, patruliavęs Adrijos jūroje. 1918 m. lapkričio 4 dieną plaukdamas iš Pulos į Rijeką kliudė povandeninę miną, sprogo, lūžo į dvi dalis ir labai greitai nuskendo. Katatstrofoje žuvo 98 jūreiviai.

 

Planas:

Kadangi laivas lūžęs į dvi dalis ir tarp šių dalių pakankamai didelis atstumas sunkiai įveikiamas vieno panėrimo metu nutarėme daryti du panėrimus. Pirmas panėrimas prie laivagalio. Gyliai 45-49 m. Tradiciškai planuojame vidutinį gylį 45 m dugno laiką 30 min. Dujos 18/45. Deko dujos 50% Nitrox. Panėrimo laikas 65-70 min.

Nors gyliai pakankamai nedideli italų narai rekomendavo naudoti 18/45 vietoje 21/35, kadangi toje vietoje dažnai būna stiprokos srovės ir prastas matomumas. Komanda: Eglė, Robby ir aš. Greitai pakuojamės ir neriame, pakeliui ant virvės kabančius sutinkame kelis narus, matomumas tiesiog puikus, kokie 15 m. Deja nuo 35-37 m gylio jis staiga suprastėja iki 5-6 m. Situacija panaši kaip prie “Linos” - dugninės srovės kelia dumblą. Nusileidome tiesiai į laivagalį. Ši laivo dalis guli ant beveik tiesaus kylio su nedideliu pokrypiu. Puikiai išsilaikę keli denio antstatai, nedidelė patrankėlė ir įspūdingas šturvalas, šalia kurio mėtosi matyt stambaus kalibro kulkosvaidžio šovinių juostos. Plaukiame link lūžio linijos, Robby čia nėręs daugybę kartų ir dabar mums noriai demonstruoja visas įdomiausias vietas. Ten kur laivas lūžęs atsiveria nedidelis praėjimas į triumus. Čia tuoj pat įsibrazdina Robby ir prožektoriumi signalizuoja lįsti paskui jį, lendam ir mes. Erdvė labai nedidelė, aplink daugybė supleišėjusio plieno lakštų, kažkokių gelžgalių, trosų, atsargiai braunamės per tas kliūtis ir apsukę nedidelį ratuką išlendame lauk. Aplink laivą išsimėtę gausybė visokių objektų, Robby rodo grandinę , pagal kurią plaukdami randame laivo inkarą, o pakeliui gausybę šaudmenų. Įdomu savom akim pamatyti sustingusias istorijos akimirkas… Užmetu akį į kompą … ups mes čia jau 28 minutes, signalizuojame ir kylame. Šį kartą iškilimas kaip kolegos italai vadina “in the blue” t.y. be jokių virvių, vizualiniai orientyrai tik komandos nariai. Dekompresija – pakankamai nuobodi, reikia kabėti 30 minučių nematant praktiškai nieko. Gerai, kad kažkur nuo 18 m atsiranda būriai žuvyčių į kurias spoksant laikas bėga daug greičiau. 65 min - mes jau viršuje, dalinamės įspūdžiais ir tariamės dėl būsimų panėrimų.

Cesare Rossarol antras panėrimas šį kartą prie priekinės laivo dalies.

Planas praktiškai analogiškas pirmajam panėrimui.

Gyliai 45-49 m. Vidutinį gylis 45 m dugno laiką 30 min. Dujos 18/45. Deko dujos 50% Nitrox. Panėrimo laikas 65-70 min.

Komanda Eglė, Rytis(nemo) ir aš.

Cesare Rossarol priekis guli aukštyn kyliu, nusileidžiame praktiškai ties lūžio linija, gylis lygiai 45 m . Komandą veda Rytis, šiek tiek paplaukę link forštevenio randame landą į triumą, pagal planą turime pranerti ir išlėsti beveik pačiame priekyje. Prie landos išsimėtę stovai su patrankų sviediniais, jų čia daugybė ir atrodo vis dar grėsmingai nors praėjo beveik 100 metų. Atsargiai juos praplaukiame ir lendame į triumą, čia visiškai tamsu, landa siaurėja iki maždaug metro aukščio ir pusantro metro pločio - pakankamai platu, kad komfortiškai įsibruktume vidun su savo gremėzdiškom “sparkėm” ir “steidžais”. Kai akys apsipranta su tamsa, tolumoje pamatome šviesią dėmelę, iš čia žiūrint ne didesnę kaip 5 centų moneta, - tai mūsų tikslas – pro ten išlysime lauk. Triume daug skaidriau nei išorėje, kadangi vanduo čia nejuda, erdvės pakankamai didelės, apiplaukiame kažkokias spintas, kampuočių ir vamzdžių rezginius. Po sprogimo triume visiškas chaosas, sunku pasakyti ir įsivaizduoti kaip visa tai atrodė kol laivas dar buvo gyvas. “5 centų moneta” didėja ir virsta didžiuliu plyšiu laivo borte, dar kelios akimirkos ir mes jau virš laivo kylio.Rytis signalizuoja plaukti link forštevenio, ir priplaukės ten kažką įnirtingai trina, o po to rodo mums. Įsižiūriu- pasirodo tai žvaigždė, kažkada puošusi Cesare Rossarol nosį…

Metu akį į manometrą – laikas keliauti atgal, praplaukiame pro kitą korpuso pusę, dar pabaidome dabartinį negausių Cesare Rossarol gyventojų atstovą -didžiulį apaugusį dumbliais krabą ir kylame. Pakilus apie 10 m pasitinka nedidelė srovė, išsirikiuojame taip kad matytume virvę ir palengva darbuodamiesi plaukmenimis kylame vėl laukia 30 min “in the blue”…

Tęsinys jau greitai (SS VIS, MS Argo, Baron Gautch)…

 
Prikeltoji praeitis: povandeninė archeologija Šiaurės Vokietijoje Spausdinti

Florian Huber

 

Įžanga

 

            Vokietijos povandeninis kultūrinis paveldas yra turtingas, įspūdingas ir itin gausus, todėl gana keista, kad vienintelė profesionali mokslinė įstaiga, kurioje atliekami povandeninės archeologijos mokslo darbai ir stažuojasi studentai, yra Šiaurės Vokietijos Kylio mieste įsikūrusio Kristiano Albrechto universiteto Priešistorinės ir protoistorinės archeologijos institutas. 1997 metais susibūrę šio instituto studentai įkūrė Jūrų ir ežerų archeologijos darbo grupę (vok. Arbeitsgruppe für Maritime und Limnische Archäologie, AMLA). Įkūrus šią darbo grupę, Šlėzvigo-Holšteino žemėje, iš rytų skalaujamoje Baltijos, o iš vakarų – Šiaurės jūros, pradėti nepriklausomi povandeninės archeologijos tyrimai.

 

Apie AMLA

 

            Šiuo metu darbo grupę sudaro 20 žmonių. Tarp jų yra įvairiausius mokslinius laipsnius turinčių archeologų mokslininkų ir priešistorinės archeologijos studentų. Daugelis grupės narių – ne tik mokslininkai, bet ir patyrę narai: daugumoje Europos šalių (taip pat ir Vokietijoje) reikalaujama, kad asmuo, norintis studijuoti povandeninį pasaulį, pirmiausia būtų įgudęs naras. Pastaraisiais metais prie AMLA prisijungė ir nardantys kitų jūras tyrinėjančių mokslų atstovai: geologai, biologai bei geografai.

            Nuo įsikūrimo darbo grupė yra atlikusi nemažai nepriklausomų tyrimų ir jos nariai nuolat dalyvauja visoje Vokietijoje vykstančiose mokslinėse povandeninės archeologijos konferencijose. Pastarąjį kartą tarptautinė konferencija „Poseidono karalystė XIV“, organizuota Vokietijos povandeninės archeologijos paramos draugijos (DEGUWA), buvo surengta 2008-ųjų vasarį.

            Įgyvendindama įvairius su nardymu susijusius projektus, darbo grupė bendradarbiauja su regionine Šlėzvigo-Holšteino vyriausybe, šios žemės valstybiniu archeologijos muziejumi, Leibnico jūrų mokslų institutu (IFM-GEOMAR) ir Kylio universitete įsikūrusiu mokslinio nardymo centru.

            Tyrinėtiną Šlėzvigo-Holšteino jūrų ir ežerų aplinką sudaro 1 190 kilometrų Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrančių, apie 360 ežerų ir 21 700 kilometrų upių. Regiono gyventojai nuo seno naudojosi šiais vandens telkiniais: jais keliaudavo, apsirūpindavo maistu, be to, šie telkiniai žymėjo teritorines ribas. Tačiau šie vandenys gyventojams kėlė ir pavojų.

            Tiriamoji grupė labiausiai domisi sausumos ir povandeninės archeologijos tarpusavio sąsajomis, jūrų ir ežerų kultūriniais landšaftais, kuriuose susilieja natūrali gamtinė aplinka ir įvairios žmonių veiklos apraiškos. Jūrų, o ypač ežerų kultūrinį landšaftą kuria vanduo. Dirbdama tiriamoji grupė ieško atsakymų į šiuos klausimus: „Kokį poveikį šie vandens telkiniai turėjo ir turi žmonių gyvenvietėms?“, „Kaip šios gyvenvietės buvo įsiliejusios į regiono ūkinį gyvenimą, prekybą, eismą?“ „Kaip šios gyvenvietės veikė pakrančių regioną?“. Prieš pradėdama naują projektą, grupė privalo nuodugniai ištirti sausumą ir povandeninę sritį, kad galėtų susidaryti išsamų vaizdą apie rajoną, kuriame dirba.

            AMLA tikslas – užtikrinti, kad universitetai ir plačioji visuomenė galėtų susipažinti su grupės darbų rezultatais ir išvadomis. 2007 metais, 10-ųjų AMLA įkūrimo metinių proga, Kylio universitete buvo surengta konferencija. Dalyvauti konferencijoje buvo pakviesti ir narai mėgėjai, siekiant juos supažindinti su naujausiais povandeninės archeologijos projektais, įgyvendinamais Šlėzvigo-Holšteino žemėje.

            Toliau pateikiama trumpa Šiaurės Vokietijoje vykstančių tyrimų apžvalga.

 

Gyvenviečių archeologija

 

            Europoje terminas „povandeninė archeologija“ paprastai siejamas su įspūdingais atradimais, pavyzdžiui, Viduržemio, Šiaurės ir Baltijos jūrose gulinčiomis sudužusių laivų liekanomis ar Alpių priekalnėse atrastomis polinėmis gyvenvietėmis. Tačiau archeologams, tyrinėjantiems senovines gyvenvietes, labiausiai rūpi vidiniai vandens telkiniai. Per pastaruosius dešimtmečius atliekant jūrų bei ežerų tyrinėjimus ir kasinėjant upėse bei ežeruose, buvo pasiekta reikšmingų rezultatų – pirmiausia Baltijos jūros regione ir Britų salose.

            Šlėzvigo-Holšteino žemėje telkšo daugiau kaip 360 ežerų, ir nemažai jų puošia salos. Nors šios salos yra atskirtos nuo sausumos, praeityje jos buvo nuolat lankomos žmonių ir dar nuo mezolito laikų vaidino svarbų vaidmenį įvairių kultūrų gyvenviečių sistemose. Pagrindinis regione įgyvendinamo ir Vokietijos mokslinių tyrimų fondo finansuojamo nuolatinio projekto tikslas – atliekant diachroninį tyrimą nustatyti, kokios būdavo šių salų funkcijos. Ketinama ištirti maždaug 20 x 30 km dydžio teritoriją, nusidriekusią ežeringame Pliono krašte, ir sukaupti informacijos apie salų funkcijas istorinėse ir protoistorinėse visuomenėse.

            Ši teritorija gali pasigirti turinti daugiau kaip 100 ežerų, ir 15 jų puošia salos. Pusė jų buvo nuodugniai ištyrinėtos, vadovaujantis įvairiais archeologijos ir gamtos mokslų metodais. Remdamiesi surinkta informacija, mokslininkai mėgina nustatyti, kokiu laikotarpiu ir kaip buvo naudojamos šios salos. Gautieji rezultatai bus palyginti su esamomis archeologinių tyrinėjimų išvadomis, atsižvelgiant į visą ežerus supančią aplinką. Papildomai pasitelkus archeologinės botanikos ir palinologijos (palinologija – tai mokslas, tyrinėjantis augalų žiedadulkes ir sporas) analizių bei ežero aplinkos hidrologinių tyrimų duomenis, bus galima apibendrinti informaciją apie tai, kaip šios vietovės buvo naudojamos praeityje.

 

Povandeninė archeologija

 

            Panėrę daugiau kaip 200 kartų, AMLA priklausantys narai mokslininkai ištyrinėjo 21 salą, pusiasalį ir paskendusią salą. Povandeninės archeologijos tyrinėjimai yra labai svarbūs, norint suprasti, kaip šios salos buvo naudojamos ir apgyvendinamos. Kadangi įvairiais laikotarpiais vandens lygis svyravo, nemažai salų, kuriose anksčiau vyko aktyvi ūkinė žmonių veikla, dabar yra užlietos ir jose galima taikyti tiktai povandeninės archeologijos tyrimų bei kasinėjimų metodus. Todėl labai didelę reikšmę turi specialūs povandeninių objektų konservavimo būdai. Šaltuose ir tamsiuose anaerobiniuose vandenyse organinės medžiagos, pavyzdžiui, mediena arba tekstilė, neblogai išsilaiko ir suteikia neįkainojamų duomenų apie tai, kaip ir kada šios salos buvo naudojamos, kokios buvo jų funkcijos (tiriama pasitelkiant dendrochronologijos metodus).

            Šias salas kruopščiai ištyrinėjo du narai, dirbę įvairiame gylyje nuo 2 iki 20 metrų. Radiniai ir vietos, pasižyminčios įdomiomis ypatybėmis, buvo pažymėti plūdurais, be to, buvo atlikti matavimai lazeriniais tacheometrais ir užfiksuotos šių vietų koordinatės. Prie savo signalinio plūduro narai buvo pritvirtinę GPS imtuvą („Navilock NL-456DL“), tiksliai nustačiusį jų maršrutą nardant prie salų.

            Dėl žemos vandens temperatūros (žiemą tesiekusios 3–5o C) ir prasto matomumo šie nėrimai buvo gana sudėtingi.

            Siekiant nustatyti tikslią chronologiją, daugiausia buvo atliekama ąžuolo polių ir durpių mėginių dendrochronologinė bei radiokarboninė ir žiedadulkių analizė.

            Iki šiol vokiečių archeologai yra radę slaviškajam laikotarpiui (XI amžiui) priskiriamas dviejų medinių tiltų ir pakrantės sutvirtinimų liekanas, XII amžiaus ant polių stovėjusio namo liekanas, du puikius bronzos amžiaus kirvius, keletą akmeninių kirvių ir kaltų. Be šių radinių, narai mokslininkai aptiko keramikos dirbinių, kaulų, tinklų svarelių, molinių pypkių, akmens amžiaus įrankių, kirvių, ašmenų ir žuvų žvynų.

            Dabar galima tvirtai teigti, kad 97 proc. salų, esančių tiriamajame rajone, teritorijose žmonės gyveno ir (arba) jomis naudojosi nuo 5000-ųjų metų prieš mūsų erą iki pat šių dienų.

 

Tyrimai Baltijos jūroje

 

            Dar vienas archeologų grupės darbo baras – paskendusių laivų liekanų tyrinėjimai. Baltijos jūroje apstu sudužusių laivų – tuo ji garsi visame pasaulyje. Tą lėmė du svarbūs veiksniai: pirma, šioje jūroje nuo pat akmens amžiaus vyko intensyvi laivyba; antra, Baltijos vanduo itin šaltas ir ji nelabai sūri, todėl archeologinės liekanos neblogai išsilaiko. Medinės valtys ir laivai yra vienos nuostabiausių žmonijos sukurtų struktūrų. Neįmanoma įsivaizduoti pasaulio istorijos be laivų ir jūrininkų. Atplaukę laivais, kapitonai su įgulomis atrasdavo, kolonizuodavo, aprūpindavo, puldavo ir gindavo ištisus žemynus. Dar prieš 40 000 metų žmonės paprastomis valtimis nukeliavo į Australiją ir joje apsigyveno. Nors nemažai atrastų paskendusių laivų griaučių yra prastokai išsilaikę ir (arba) iš dalies sunykę, vis dėlto šios liekanos suteikia nemažai informacijos apie žmonių kultūrą, naudotus laivus ir jų statybos tradicijas. Tačiau, norėdami surinkti šią informaciją, specialistai privalo kuo kruopščiau ir nuodugniau ištyrinėti aptiktas laivų duženas.

            Šiuo metu AMLA nariai tyrinėja kelis sudužusius laivus, rastus Kylio fiorde ir Kylio įlankoje. Vienas iš jų – švedų karo laivas „Highlight“. Šis laivas užplaukė ant seklumos ir sudužo 1715 metų balandį, per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721 m.), kai jį užpuolė Danijos karinės pajėgos. „Highlight“ liekanos guli vos šešių metrų gylyje. Šis laivas buvo 40 metrų ilgio, jame buvo įrengti 8 pabūklai, o įgulą sudarė 400–500 žmonių. Buvo rastas šio laivo pirmagalys bei laivagalis, ir juose aptikta keletas nuostabių artefaktų: medinių žvakidžių, patrankos sviedinių ir kalavijo rankena.

 

Archeologijos kursai narams

 

            Kaip jau buvo sakyta, paskendusių laivų liekanos ne tik pritraukia nardymo mėgėjus – jos suteikia ir svarbių archeologinių duomenų. Laivų griaučiai priklauso turtingam povandeniniam kultūros paveldui, slypinčiam mūsų upėse, ežeruose ir jūros pakrančių vandenyse. Kad narai galėtų leistis į jaudinančią kelionę po mūsų praeitį ir kartu užtikrinti, kad laivų liekanos išliktų ateities kartoms, būtina juos mokyti nardyti atsakingai. Bendradarbiaudama su Vokietijos povandeniniais archeologais, Vokietijos narų sportininkų federacija (VDST) išleido specialų leidinį, pavadintą „Denkmalgerechtes Tauchen“ („Paminklus tausojantis nardymas“). Leidinyje suteikiama svarbios informacijos, kad narai mėgėjai galėtų nardyti prie kultūros paminklų, nedarydami jiems žalos, ir paaiškinama, kaip parengti kvalifikuotą ataskaitą apie radinius, jeigu būtų pastebėta objektų, galbūt turinčių istorinę vertę. Baigę mokomąjį kursą, narai mėgėjai, aptikę dar neatrastą objektą, sugebės suvokti ir atsakingai įvertinti tai, ką mato, ir atitinkamai veikti, taip padėdami išsaugoti povandeninio kultūrinio paveldo objektą ir vietos ar paties objekto vientisumą.

            Narams mėgėjams, rimčiau susidomėjusiems povandenine archeologija, siūloma dalyvauti Jūrų archeologijos asociacijos (NAS) rengiamuose mokymuose. Nuo 2008 metų Kylio universiteto AMLA darbo grupės nariai Šlėzvigo-Holšteino žemės narams siūlo susipažinti su specialiajame leidinyje „Denkmalgerechtes Tauchen“ pateikta informacija, oficialiai atitinkančia NAS įvadiniame kurse dėstomą medžiagą.

 

Išvada

 

            Kylio universiteto darbo grupė AMLA sėkmingai prisidėjo prie daugelio jūrų archeologijos projektų, Šiaurės Vokietijoje įgyvendintų pastaruosius 12 metų: atliko tyrimus, braižė žemėlapius ir kasinėjo. AMLA užmezgė ir puoselėja glaudžius ryšius su visuomene: rengia viešas paskaitas bei konferencijas, sukūrė informatyvią ir išsamią interneto svetainę (www.amla-kiel.de), veda archeologijos kursus narams.

 
USS Atlanta Spausdinti

Interviu su GUE ekspedicijos į USS Atlanta dalyviu Kirill Egorov.

Kaip gimė USS Atlanta projekto idėja ?

Tiesą sakant yra kelios versijos, pirmoji prie kurios aš esu prisidėjęs atsirado prieš tris metus, kai prieš RB80 kursą, Liam Allen pasiūlė panerti į USS Atlanta. Jis trumpai papasakojo man šio laivo istoriją ir pasakė, kad teks nerti maždaug į 100 m gylį. Aš iš karto atsakiau teigiamai, nors tuo metu nelabai įsivaizdavau nei kur yra Saliamono salos, nei kaip visą tai reikės organizuoti. Pats Liam šiuo laivu susidomėjo todėl, kad prieš tai buvo kelis kartus nuvažiavęs į Saliamono salas ir panėręs keliuose ne tokiame dideliame gylyje nuskendusiuose amerikiečių laivuose. Savo ruožtu kitas GUE instruktorius Richard Lundgren taip pat pareiškė, kad USS Atlanta jau 13 metų yra jo planuojamų aplankyti laivų sąrašuose.

Nuo momento kada išgirdau apie šią idėją, ekspedicijos data daug kartų keitėsi. Labai daug laiko užtruko tam, kad surasti vietinį nardymo centrą, kuris galėtų prisidėti prie ekspedicijos, gauti tikslias laivo koordinates, helį ir t.t. Trys metai tai aišku labai didelis laiko tarpas, bet per tą laiką idėja labai aiškiai išsikristalizavo, tapo aiškūs dalyviai, kurie su dideliu entuziazmu ėmėsi jos įgyvendinimo.

Koks buvo ekspedicijos tikslas ?

Atlanta labai įdomus nuskendęs laivas, tai ir jo istorija II pasaulinio karo metu ir jo reikšmė Gvadalkanalo mūšio metu, ir tai kad jis yra pakankamai giliai, ir tai kad skaičiuojant nuo 1998 m niekas kas yra buvęs prie šio laivo nesugebėjo kokybiškai jo nei nufilmuoti, nei nufotografuoti. Taigi, ekspedicijos tikslas buvo surinkti informaciją apie laivą, jį kokybiškai nufilmuoti, atlikti kartografavimo darbus.

Prie projekto vėliau prisijungė Elena Kosntantinou ir video grupė “Overseas media”. “Overseas media” grupei kilo idėja padaryti istorinį dokumentinį filmą, apimantį visą laivo istoriją. Jie buvo susitikę su USS Atlanta jūreivių artimaisiais, paėmė iš jų interviu, surado originalius laivo brėžinius, daug filmavo sausumos mūšių vietose.

Kaip žuvo USS Atlanta ?

Kaip jau minėjau USS Atlanta žuvo Gvadalkanalo kampanijos metu. Paskutinis mūšis laivui buvo naktį sąsiauryje tarp Honiara ir Tulagi salų. Atlanta stojo į kovą su dviem Japonijos laivais ir gana smarkiai nukentėjo. Šiuo metu ruošiami laivo brėžiniai, kuriuos pamatysite galutinėje filmo versijoje, ten bus galima aiškiai matyti kur pataikė priešo ugnis. Tiesą sakant galutinį smūgį Atlantai smogė USS San Francisco, nuo taip vadinamos draugiškos ugnies labai smarkiai nukentėjo denio antstatai, karininkų kambuzas ir žuvo 157 jūreiviai. Pažeidimai buvo tokie rimti, kad amerikiečiai nusprendė, palikę žuvusiuosius laive, jį nuskandinti. Šiuo metu laivas guli ant kairiojo borto, pakilęs virš dugno 15-18 m, jis išsilaikęs pakankamai gerai. Labiausiai nukentėjusi laivo užpakalinė dalis, vertinant tai kaip smarkiai sulankstytas vieno iš sraigtų velenas, galima spėti su kokia jėga laivas skęsdamas trenkėsi į dugną. Priekis taip pat pakankamai smarkiai sumaitotas torpedų. Nepaisant to – tai nepaprastai įdomus laivas pilnas įvairiausių artefaktų, o taip pat informacijos, pagal kurią galima jį identifikuoti. Visą tai ką mes matėm buvo pritrenkiančiai įdomu tiek spintelės karininkų kambuze, tiek torpedų paleidimo aparatai, tiek sudvejinti priešlėktuviniai “erlikonai”, o taip pat ir didžiuliai pagrindinio kalibro pabūklai.

Aš pats nebuvau laivo priekyje, mano užduotis buvo tyrinėti laivą nuo kapitono tiltelio iki achterštevenio. Laivas pilnas įdomių smulkių detalių kaip pavyzdžiui garo vamzdžiai, kurie buvo pagaminti iš nerūdijančio plieno. Įsivaizduokite plaukiate virš laivo kuris guli jūros dugne jau daugiau kaip 60 metų ir staiga jūsų prožektoriaus spindulys atsispindi kaip nuo veidrodžio – vamzdžiai per tą laiką nei trupučio nepasikeitė... Labai daug naudingo pavyko sužinoti apie laivą kai “Overseas media” nufilmavo interviu su žmogumi, kurio tėvas ir dėdė tarnavo laive pagrindinio pabūklo artileristais ir išgyveno tiesioginį pataikymą.

Kaip planavote panėrimą ?

Šis procesas užtruko labai ilgai, skaičiavome kiek ir kokios įrangos mums reikės, kokių dujų, kadangi vietiniai nardymo centrai praktiškai negalėjo mūsų aprūpinti tinkama įranga. Todėl visa įrangą įskaitant dalį balionų atsivežėme mes patys. Visas helis buvo atvežtas iš Australijos, patikėkit tai buvo ir labai ilgai, ir labai brangu.Vietinio nardymo centro Tullagi dive vyrukai su savo užduotim susitvarkė neįtikėtinai puikiai, jie maišė dujas ir pildė balionus. Paruošti dujas šešiems narams tokio pobūdžio panėrimams per gana trumpą laiką – užduotis tikrai pakankamai kebli.

Pradžioje planavome nerti komandomis po 4 žmones, palikdami 2 žmones aprūpinimui. Tai būtų idealu filmuojant: 2 apšvietėjai, video operatorius ir modelis. Tačiau vėliau nusprendėme nerti komanda 3+3 t.y. 3 narai prie laivo ir trys aprūpinimui, viena iš priežasčių buvo ta kad po pirmo nėrimo Liam Allen pasitempė nugarą ir nebegalėjo giliai nerti, kita – 3 narams daug lengviau aptarnauti kitus 3 narams, t.y. padėti užsidėti įrangą, nuimti įrangą išnėrus, nutransportuoti balionus į dekompresines stoteles ir .t.t

Su kokia įranga nardėte?

Mes visi nardėme su pasyvaus tipo pusiau uždaro ciklo kvėpavimo aparatais (rebreather) RB80 (Halcyon), visa kita įranga kaip jau turbūt supratote taip pat buvo Halcyon kompanijos gaminiai. Mes dar kartą įsitikinome sistemos efektyvumu. Mes visi mokomės ir mokome vienodai pagal tą pačią metodiką ir nardome su tokia pačia įranga, todėl ir RB80 nėra kažkokia naujovė- tai tik standartinės mūsų įrangos dalis kuri nekeičia jokių mūsų įprastų procedūrų. Todėl ir mūsų atveju: Jarrod Jablonski su Casey McKinley atskrido iš Amerikos, Richard Lundgren iš Švedijos, aš iš Rusijos, Liam Allen iš Australijos, JP Bresser iš Olandijos ir nekilo jokių problemų, nors mes nardome skirtingose klimatinėse juostose ir dažnai visai skirtingose vietose bei aplinkose. Mums pakako atsivežti viso labo keturis RB80, tai sutaupė daug svorio video ir foto kameroms ir kitai įrangai. Mes keitėmės įranga be jokių problemų, greitai ir efektyviai.

Ar buvo sunku tiek laiko būti po vandeniu ?

Iš viso prie laivo padarėme 6 panėrimus. Nėrimai varijavo nuo sekliausių 107-108 m iki giliausių 132-135 m. Vidutinius gylius skaičiavome kaip 112-113 m. Dugno laikai nuo minimalaus 20 min., kai Liam Allen ir Richard Lundgren panėrė pažiūrėti ir patikrinti matomumą ir pritvirtinti plūduro virvę, iki 40 min. kai Jarrod Jablonski su Casey McKinley ir Richard Lundgren apžiūrėjo visą laivą nuo forštevenio iki achterštevenio, filmuodami ir atlikdami keletą nedidelių įsiskverbimų į laivo vidų.Tiesą sakant tokie panėrimai yra ganėtinai sekinantys, vidutiniškai panėrimas užtrukdavo apie 280-300 min.

Kada video medžiaga bus prieinama plačiajai auditorijai?

Mes nufilmavome pakankamai daug video medžiagos, buvo naudojamos 3 kameros. JP Bresser filmavo su Canon MarkII, be to mes naudojome profesionalią kamerą SONY su Gates boksu ir ypač didelio kampo portu. Deja šią kamerą normaliai pavyko panaudoti tik paskutinio panėrimo metu. J.Jablonski visus panėrimus filmavo su Contour kamera. Su šia kamera nufilmuoti vaizdai nėra kokybiški, bet dėl jos nedidelių gabaritų ją patogu naudoti kaip žvalgybinę kamerą. Filmavome ir iš rankų ir nuo skuterių. Šiuo metu kelis epizodus galima pamatyti Facebook’e. Taip pat prasidėjo darbai prie pilnametražinio dokumentinio filmo, kuriame bus daugybė įvairiausios medžiagos, bet visa tai jūs pamatysite patys Discovery arba National Geogrpahic kanaluose. Filmas turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje, bet man sunku pasakyti kada tiksliai, kadangi šiuose darbuose aš nedalyvauju.

Kokie planai ateičiai ? Gabūt bus ekspedicija Baltijos jūroje prie mūsų krantų ?

Planų turime ir kaip komanda ir kiekvienas asmeniškai. Kitais metais planuojama rimta ekspedicija į Juodąją jūrą. Filmuosime ne tokius gilius, bet ne mažiau istoriškai įdomius nuskendusius laivus. Šį darbą būtinai reikia padaryti ir kuo greičiau, nes laivus ardo tiek gamta tiek ir narai.

Kaip suprantu klausimas dėl Baltijos jūros yra asmeniškai man, na čia viskas gerokai paprasčiau. Nors tiesą sakant paprasčiau kitoje pusėje t.y. prie Švedijos krantų. Richard Lundgren įsigijo labai gerą laivą, kurį perdirbo ir pritaikė specialiai tam, kad ieškoti ir nardyti prie nuskendusių laivų. Jis jau surado daugybę laivų, kai kurie iš jų viduramžių. Taip, kad tam tikras projektas Baltijos jūroje vyksta nuolatos. Aš žinau, kad Richard Lundgren labai domisi ir jūsų pakrante. Aš esu tikras, kad mes viską suderinsime, surinksime gerą komandą ir jis atplauks čia su savo laivu. Beje jūsų  W30 gulintis netoli uosto vartų, prie kurio mes nardėme praeitų metų pavasarį, man paliko labai gerą įspūdį, buvo išties labai įdomu.

Ačiū už interviu, lauksime vėl atvykstant pas mus.

 

 

 
Rezervinis reguliatorius Spausdinti

                                                                           Rezervinis reguliatorius

                                                                                                                                                            Peter Steinkoff

Kam jis reikalingas ?

Paprastai kvėpavimui mes naudojame pagrindinį reguliatorių kuris yra ant ilgos (2,1 m) žarnos. Dekompresijos metu, kvėpuodami iš etapinių balionų naudojamės reguliatoriais esančiais ant jų. Jei ilgoji žarna nenaudojama kvėpavimui, ji VISADA privalo būti prisegta prie dešiniojo krūtinės D žiedo.

Jei iškyla problema, mes perduodame tą reguliatorių kuris tikrai veikia t.y tą iš kurio patys kvėpuojame. Tokiu būdu mes tikrai žinome, kad perduodame reguliatorių su tinkamomis tam gyliui dujomis, tai labai svarbu, jei panėrimų metu naudojami skirtingi dujų mišiniai.

Perdavus pagrindinį reguliatorių, mums reikės kažkuo kvėpuoti – mes turėsime pasinaudoti savo rezerviniu reguliatoriumi. Kadangi savo rezerviniu reguliatoriumi mes naudosimės ekstrinėje situacijoje, mums reikės surasti jį greitai ir jis visada turi būti toje pačioje vietoje. Kaip tą padaryti:

Įranga

 

Rezervinio reguliatoriaus antroji pakopa kaba mums po kaklu. Tam panaudojama guminė juostelė arba chirurginis bandažas. Chirurginis bandažas glotnesnis, bet po kurio laiko jis ištįsta ir pradeda trūkinėti. Guminė juostelė tarnaus mums ilgus metus, o nusipirkti jos galima daugelyje sporto ar ūkinių prekių parduotuvių. Žinoma, jei norėsime juodos juostelės teks truputį paieškoti.

Padarykite kilpą, kuri turi būti tokio ilgio, kad reguliatorių galėtumėte pasiekti burna. Jis turi kabėti pakankamai arti smakro, tačiau ne taip arti, kad trukdytų žiūrėti žemyn panėrimo metu.

Juostelė ar chirurginis bandažas tvirtinamas prie antros pakopos plastikiniu tvirtinimo dirželiu, kaip ir antros pakopos kandiklis. Jei naudojate guminę juostelę padarykite jos galuose mazgus, kad neišslystų. Jei naudojate chirurginį bandažą, to daryti nebūtina.

 

Įsipainiojote ?

Dabar įsivaizduokite, kad nėrimo metu kažkas įsipainiojo, apsisuko apie  jūsų rezervinį reguliatorių, tačiau jūs to nepastebite ir plaukiate toliau. Jeigu reguliatorius buvo pritvirtintas nepatikimai, tvirtinimas gali nutrūkti  ir kada  prireiks, jūs nerasite reguliatoriaus ten, kur jis privalo būti. Kai kurie narai naudoja kilpą uždedamą ant kandiklio. Kaip jau buvo minėta prieš tai – tai ne pati geriausia idėja. Iš tiesų, kai tik pradėjau užsiiminėti techniniu nardymu aš būtent taip ir dariau, nes taip mane mokė. Po to kai rezervinis reguliatorius du kartus iškrito iš tvirtinimo kilpos ir kai jo prireikus neradau, aš pradėjau naudoti kitą tvirtinimo būdą.

Jei bandažas bus pritvirtintas plastikiniu tvirtinimo dirželiu, jis tempsis, bet jūs nesugebėsite plaukti su tokia jėga kad jį nutrauktumėte. Jei netikite, pabandykite tą padaryti sausumoje ir suprasite kiek jėgų reikia šiam veiksmui.

Antros pakopos pasirinkimas

Kadangi antroji pakopa kabės “aukštyn kojomis”, yra didelė tikimybė kad gali prasidėti free flow (ypač panėrimo pradžioje, kai staigiai įšokate į vandenį). Yra keli būdai šiai problemai spręsti:

  1. Sumažinkite tarpinį slėgį pirmoje pakopoje

  2. Naudokite “mažo produktyvumo” antras pakopas, tokias kaip Scubapro R190

  3. Jei naudojate “aukšto produktyvumo” reguliuojamą antrą pakopą, užsukite ją iki minimalaus oro padavimo.

Mano mėgstamas variantas - trečiasis. Aš galiu sumažinti oro padavimą, o jei po vandeniu man reikės iš šio reguliatoriaus kvėpuoti ilgą laiką, aš galėsiu prisitaikyti oro padavimo stiprumą pagal savo poreikius.

Šiuo metu rinkoje nemažai reguliatorių su reguliuojamu oro padavimu ( Apex TX50/100/200, Apex ATX50/100/200, Apex XTX50/100/200, Scubapro G250, Scubapro S600 ir kt.

Naudingos smulkmenos

Apex ir kai kurie kiti gamintojai naudoja žarnos apsaugą kuri montuojama prie antros pakopos. Nupjaukite jas, jos trukdo žarnai išsilenkti tinkamu spinduliu.

Pasirinkdami guminės virvutės ar bandažo ilgį įvertinkite, kostiumo ir neopreninio kapišono storį, jums reikės šiek tiek didesnio ilgio.

Galite pasipraktikuoti “pagauti“ rezervinį reguliatorių tik burna, nesinaudojant rankomis (Tai visai naudingas įgūdis).

Pabaigai

Naudojantis šia metodika, mes visada žinome kur yra mūsų atsarginis reguliatorius ir mes galime būti 100 proc. tikri, kad prireikus jis ten ir bus. Ko dar mums gali reikėti ?

Gerų panėrimų


Straipsnis išverstas maloniai leidus Kirill “CELT” Egorov ir (www.decostop. ru)
Vertė Andrius.

 

 
<< Pradžia < Ankstesnis 1 2 3 4 Sekantis > Pabaiga >>

Puslapis 1 iš 4